Meilė... Apie ką gi dar svajojama jaunystėje? Ir ne tik jaunystėje!

Apdainuota poetų, apgaubta romantikos aureole, meilė mums atrodo tarsi
auksinis raktelis nuo durų į laimę. Ir mes, kaip drugeliai, lekiame į
jos ugnį, kuri dažniausiai tik apsvilina sparnus, o vieną kitą ir visai
sudegina.

Pasak psichologų, meilė – stipriausiai mūsų sąmonę veikiantis jausmas.
Senovės medikai meilę laikė viena iš psichikos sutrikimų priežasčių.
Antrąja priežastimi laikytas kvailumas.

Dabar teigiama, kad meilė – tai smegenyse vykstanti cheminė reakcija
ilgiausiai galinti trukti trejus metus. Ar taip yra iš tikrųjų – sunku
pasakyti, mat niekas dar nėra sugalvojęs apibrėžimo, kas yra meilė,
taigi tebelieka neaišku, kur baigiasi meilė ir prasideda tik aistra, tik
prieraišumas, tik draugystė...

Tačiau ne veltui meilė tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme laikoma
liga. Mat jei ji – be atsako, mylintis žmogus kankinasi ne ką mažiau,
nei sunkia liga sergantis ligomis.

Vitaminų kompleksas – nelik viena!

Nuo ko mes kenčiam, jei mūsų švelniausias jausmas lieka neatsakytas?
Visų pirma – nuo vienatvės. Tačiau kuo čia dėta meilė? Juk net ir
neįsimylėję žmonės dažnai jaučiasi vieniši.

Jei šis jausmas nesvetimas ir tau – iš paskutiniųjų pasistenk
neužsidaryti savyje. Nelaiminga meilė – beveik visiems aktuali tema,
taigi pasipasakok kam nors savo mintis, savo išgyvenimus – tavo
aplinkoje tikrai yra žmonių, kurie ras ką patarti, papasakos, kaip
kažkada su savo jausmais ir emocijomis sekėsi kovoti jiems patiems.



Alerginės reakcijos testas – tau viskas gerai!

Kodėl būtent tada, kai mums labiausiai reikia artimųjų palaikymo ir
supratimo, esame linkę užsisklęsti savyje? Toli gražu nedaugelis gali ir
nori išsipasakoti kitiems žmonėms apie savo meilės kančias. Kodėl taip
nutinka?

Pasirodo, nelaiminga meilė dovanoja dar ir pažeminimą. Beviltiškai
įsimylėjusiam žmogui atrodo, kad jei jo jausmai nesulaukia atsako –
vadinasi, jis yra nepilnavertis, niekam tikęs, nenormalus. O tai, be
abejo, rimtas smūgis žmogiškam orumui. Teoriškai viskas paprasta: jei
nemyli kokio žmogaus – vadinasi, tiesiog jis ne tavo skonio, bet jokiu
būdu ne atstumtasis, kuo nors blogesnis už kitus.



Tik praktikoje viskas reiškiasi visai kitaip...

Psichologai aiškina, jog tokia keista logika į mūsų sąmonę įrašoma dar
vaikystėje. Gerus vaikus myli, blogų – ne. Būtent taip vaikas suvokia
jį supančią realybę. Perpratus šią priklausomybę ir vėlesniame gyvenime
tampa „aišku“: manęs nemyli – vadinasi, aš blogas.

Svarbu suprasti, kad meilė – tai ne mūsų savybių įvertinimas ir ne
žmogiškosios vertės matas. Ir tai, kad kažkas tavęs nemyli, dar visai
nereiškia, kad esi negraži, nepatraukli ar kvaila.

Deja, net ir tai suvokus ne visada palengvėja.

Ligos recidyvas: kerštas tikrai būna saldus...

Kita svarbi tiesa, su kuria susiduriame patyrę nelaimingą meilę – tai
suvokimas, jog mes negalime kontroliuoti kito žmogaus jausmų. Jokiomis
savo savybėmis negalime kontroliuoti ir pačios meilės – nei jos įžiebti,
nei išlaikyti, nei užgesinti. Tai gąsdina ir tuo pačiu siutina.

Nejučia imame pykti ant mūsų nemylinčio žmogaus. Galbūt net kurti
keršto planus. Jei realybėje jų negalime ar nenorime įgyvendinti –
darome tai bent jau fantazijose, kuriose mūsų mylimieji kenčia ne
mažiau, nei mes dabar. Belieka tik spėlioti, ko tokiuose jausmuose
daugiau: meilės, ar vis dėlto užgautos savimeilės?

Beje, ir meilės kerštas būna labai įvairus. Jei neatsakyta meilė
paskatina savo paties asmenybės tobulinimo planus – tai net labai saldus
ir teigiamas kerštas. „Štai laimėsiu grožio konkursą, išgarsėsiu –
pamatys jis, ko neteko“ arba „Pažiūrėsim, ar nenusigrauš jis nagų, kai
iš paprastos projektų vadovės pagaliau tapsiu kompanijos direktore.“

Neįtikėtinai daug atradimų padaryta iš įsiūčio ir staiga užplūdusių
ambicijų, kurių priežastis – neatsakyta meilė. Jei ir tavo galvoje kirba
panašūs planai – imkis keršto tuojau pat. Mylėdama savo aistros
objektui tu skiri neįtikėtinai daug energijos. Jei tavo svajonių
mylimasis jos nepasiima, ši energija sugrįžta tau: pasinaudok ja – ir
gali sukurti stebuklus!

Kartais užtenka tik teisingos diagnozės...

Gera žinia: nors dabar ir labai sunku, laikas meilės žaizdas išties
užgydo. O kas, jei ne? Žinoma, būna ir taip. Mylimas žmogus seniai
išėjo, užtrenkęs savo širdies duris ir nepalikdamas nė mažiausios
vilties, o mes vis dar kabinamės į savo svajonių paukštės uodegą,
niekaip nenorime susitaikyti su galutiniu „Ne“. Ar tai – jau aklavietė?

Anaiptol! Tokiu atveju paprastai lieka nebe meilė, o tik iliuzija.
Vejamės nebe realų – žmogų, o savo sąmonės sukurtą jo įvaizdį, kuris
gana smarkiai prasilenkia su tikrove. Patekus į tokias pinkles galima
atlikti paprastą eksperimentą.

Pamėgink apibūdinti savo jausmų objektą – tiek jo išvaizdą, tiek
realias savybes, ką tu tiksliai apie jį žinai. Jei pieši jo portretą
atmetusi savo emocijų paletę, įsitikinsi: jis tikrai ne idealus. O gal
net ir nevertas užimti tiek vietos tavo širdy? Ar išties norėtum dabar
būti su žmogumi, dėl kurio teko tiek iškentėti?

Galbūt priimti teisingiausią sprendimą tau padės G.Markeso žodžiai:
„Niekas šiame pasaulyje nėra vertas tavo ašarų, o tas, kas jų vertas,
neleis tau verkti.“

šaltinis: www.balsas.lt