Ji troško bendrauti.
Jis nemėgo žmonių.
Ji nekentė sniego.
Jis jį dievino.
Ji buvo svajotoja.
Jis netikėjo pasakom.
Ji mylėjo dangų.
Jis sakė, kad tai banalu.
Jai patikdavo sėdėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes.
Jis mieliau žiūrėdavo į TV ekraną.
Ji manė, kad jis tas, kurio jai reikia.
Jis laikė ją maža mergaite.
Jis jai buvo viskas.
Ji jam buvo eilinis žaisliukas.
Ji buvo jautri.
Jis nuolat ją įžeidinėjo.
Ji liūdėjo.
Jis ironiškai šypsojosi.
Ji verkė.
Jis tylėjo.
Ji kentėjo.
Jis nekreipė į tai dėmesio.
Ji pavargo.
Ji norėjo pasikeisti.
Jis manė, kad ji tam per silpna.
Ji vis tolo nuo jo.
Jis nenorėjo to pripažint.
Ji beveik pamiršo jo vardą.
Jis vis dažniau apie ją galvodavo.
Ji pasikeitė.
Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nebesvajoja, nes jis sakė kad tai vaikiška.
Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes dabar jis bespalvis.
Ji nustojo juoktis, nes jis visada sakė, kad tai naivu.
Ji pamilo šaltą sniegą.
Ji tapo tokia, kokios norėjo jis.
Bet jis pasigedo tos mažos, svajojančios mergaitės su spindinčia šypsena ir mylinčiomis akimis.
Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu.
Jis suprato, kad ji jam pati svarbiausia.
Jis norėtų ją susigrąžinti.
Bet Ji nebetiki meile.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Ir mano širdies beribiai plotai,
Ir tamsūs šokoladiniai plaukai,
Ir melsvai žalsvos gilios akys,
Ir saldžios šiltos lūpos,
Ir švelnios liečiančios rankos,
Ir kaklas, ir liemuo, ir kojos,
Ir ir ir
Ir visa aš - tik tavo...

Ir mano sparnuotos svajonės,
Ir keisti apmąstymai apie nieką,
Ir ką tik parašyti eilėraščiai,
Ir rytoj būsimi kontroliniai darbai,
Ir visi išmokti dalykai,
Ir tai, ką dar išmoksiu,
Ir ir ir
Ir visos mano mintys ir protas - tik tau...

Ir tikėjimas ateitimi,
Ir rytojaus laukimas,
Ir svajinga viltis,
Ir mieli prisiminimai,
Ir laiškai, rašyti su meile,
Ir širdyje deganti aistra,
ir ir ir
Ir visas mano gyvenimas - tik dėl tavęs...

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Dar palauk, nenuieiki taip greit,
Nors sekundę pabūk su manim.
Nepaliki manęs vienos, to nereik,
Aš ir taip žaidžiu su ugnim.

Tokio skausmo širdis neištvertų,
O protas patart nepajėgtų.
Tikiu, kad gal visai neverta
Stengtis manęs neprislėgti.

Bet tu žmogus, tu suprasti turi,
Kad kai įniršis valdo būtybę,
Jai priešai aplinkui visi
Ir ji iškrės kokią kvailybę...

Nepaliki manęs, neišeik,
Nesuteik man didžiulės kančios,
apkabinki mane stipriai
Ir nebepaleisk niekados.

Aš galiu tvirtai tau prisiekti,
Kad mylėsiu tave amžinai.
Ir tos meilės aš nebeslėpsiu,
Tegul laisva gyvuoja jinai!

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Mano širdelę suspaudė didelis skausmas -
Aš pasijutau vieniša,
Nes aplinkui nėra draugų. 

Aš bėgsiu greitai per žaliąją pievą tolyn,
Kol pasieksiu baltą mišką
Ir galėsiu ten pasislėpt. 

Aš prisiglausiu prie balto beržo kamieno
Ir tyliai pravirksiu,
Gal ateis kas paguosti manęs.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Balta akla meilė
Užplūsta mano raudoną karštą širdį,
O juodas klaikus skausmas
Neatsilieka nė per žingsnį. 

Žalia tyli ramybė
Glamonėja mano rudus plaukus
Ir geltonas džiaugsmas
Aplanko tavęs sulaukus.

Oranžinė didelė laimė
Ir žydra skaudi abejonė -
Mane supa du melsvi jausmai
Ir pilka sunki tikrovė.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Užmigo žemė, laukai,
Nutilo paukščiai, miškai.
Belikom tik aš ir mėnuo. 

Širdis prisipildo nerimo,
O vėjas pleveną pelenus
Užgesusios meilės manos. 

Sielą užplūsta mintys,
Manęs neapleidžia viltys,
Kad grįši tu atgalios. 

Trūksta man tavo meilės,
Liūdnas be tavęs pasaulis.
Nebegaila net gyvybės savos. 

Tu sugrįžk, pabučiuok,
Apkabink ir paguosk.
Nepalik šiam pasauly vienos.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Žemėj šitaip liūdna
Ir nenorom pakylu
Aukštyn svajų taku. 

Tačiau geležinė ranka
Nubloškia žemyn
Ir neleidžia laimingai pabūt.
 

Gyvenimo klaidūs keliai
Trukdo žengti tiesiai,
Tvirtu žingsniu pirmyn.
 

O žmogus šalia,
Liečiantis mano petį,
Pasirodo esąs bailys. 

Ir nebenoriu gyvent,
Nebenoriu nešt savo kryžiaus,
Trokštu numirt. 

O! Kad galėčiau ramiai
Šį pilką, nuobodų
Pasaulį palikt.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Aš nežinau, kuo tu mane sužavėjai,
Kokiais burtais širdį patraukei.
Atrodo, net nenorėjau įsimylėti,
Tačiau įvyko kitaip, nei aš laukiau. 

Tikėjau tuo, kad esam draugai
Ir net nesvajojau apie meilę,
Bet man į akį stipriai kritai
Ir sapnuoju tave kas naktį. 

Ir žinau, kad nebūsim kartu niekada,
Kad drauge aš tau taip ir liksiu.
Tačiau net savo proto galia
Tavęs iš širdies neištrinsiu.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

 Pakilk aukštyn,
Kaip kyla paukštis,
Plačiai išskleisdamas sparnus.
Užmiršk nelaimes,
Kilk į viršų,
Paliki žemėje vargus. 

Ir skrisk
Žydrom dangaus platybėm.
Ir skrisk
Lyg vėjas ant sparnų.
O, kai surasi laimės pilį,
Tu nusileisk ant jos kraštų. 

...Kad taip ilgai žmogus gyventų,
Galėtų skrist ir savo pilį rast.
Ir kad beprotiškai ilgai nereikt keliauti,
O laimę turint negalėtum jos prarast...

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Tu būk laiminga,
Kai už lango verks ruduo,
Kai šauks iš šalčio medžiai nuogi. 

Tu juokis net tada,
Kai keliaus danguj vienišas mėnuo,
Kai klykaus paukščiai vasaros naktim. 

Ir neliūdėk,
Kada žiema pradings ledus palikus,
Kada nutils paukštelių giesmė. 

Nenusimink,
Jei viskas praeis neatėję,
Nesuteikę laimės nė kiek.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Aš nenoriu, nenoriu kentėti,
Nenoriu laukti ir nesulaukt.
Aš nenoriu tavęs mylėti,
Nenoriu tavęs apgaut. 

Bet... myliu tave ir nežinau kaip tą jausmą
Išplėšt iš širdies, kad neskaudėtų.
Nežinau, kaip iš šito sapno pabusti,
Kad tavęs įskaudinti nereikėtų. 

Žinau, kad tau patinku,
Bet gi turi merginą.
Galbūt aš smarkiai apsirinku,
Bet tu - nuostabiausias vaikinas. 

Kasnakt regiu tavo veidą sapne,
Man vienintelei besišypsantį.
Bet likimas nuspręs, ar mes tapsim pora,
Nors iš skausmo mano širdis plyštų.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Meilė - tai gyvenimas,
Taip ilgai lauktas,
Sunkiai kentėtas
Ir greit pasibaigęs. 

Meilė - mirtis,
Tokia atgrasi,
O kartais trokštama
Bet neatėjus. 

Meilė - tai ilgesys
Mylinčios širdies,
Kuri visuomet ištikima
Savo išrinktajam. 

Meilė - tai kančia,
Kurios aš taip bijau
Ir bandau atsikratyti
Lyg prakeiktąja. 

Meilė - mūsų likimas,
Sujungęs dvi širdis
Ir verčiantis kentėt
Didžiausius skausmus. 

Meilė tik žaidimas,
Kuriam visi pralaimi,
Nes būti mylimam
Ir tuo pačiu mylėt - sunku.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Atidaryk duris - tai aš.
Neversk ilgai laukti,
Lauke taip šalta...
Atidaryk duris - tai aš
Sušilti noriu viduje.
Ir širdį tavo noriu
Priverst virpėt,
Kaip kad manąją
Verti virpėt
Vos tave pamačius. 

Atidaryk duris - prašau,
Nenoriu laukt ilgiau.
Taip pasiilgau aš tavęs,
Taip noriu vėl tave išvyst.
Atidaryk duris,
Įleisk mane vidun,
Įleisk savon širdin,
Leisk ištirpdyt ledus joje.
Mylėti leisk tave labai
Karštai ir amžinai.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Skaudu, tačiau aš to pakeisti negaliu...
Tu nežinai, ką aš širdy laikau,
Kad tave vieną aš myliu,
Kad sapnuose tave lankau. 

Ir šiąnakt aš ateisiu,
Pažvelgti, kaip miegi.
Nuo košmarų apginsiu,
Sužinosiu, ką tu myli... 

Štai ir naktis ir aš ateinu
Paukščių Taku pas tave.
Nešu daug gražių sapnų,
Kad prisimintum visada mane. 

Taigi aš jau šalia
Šnibždu švelnius žodžius į ausį.
Pabučiuoju tavas lūpas
Ir ką tu myli paklausiu. 

Tavo lūpos lėtai prasiveria
Ir iš jų tuoj žodis išskris.
Tu švelniai ištari vardą,
Bet tai ne aš, o JI! 

Ir vėl aš palikta kentėt,
Vėl mano meilė tik vienpusė.
Nors mes esam draugai, visvien
Tu vienas mano širdy būsi.