Meilės sampratos problema žmogų lydi nuo pirmojo jo sąmoningo veiksmo,
iki žilos senatvės.

Vieni tiki, kad šis jausmas nepasiduoda jokiems loginiams
apibrėžimams, kiti teigia, esą jis - cheminių reakcijų rezultatas, kurį
galima sukelti stimuliuojant tam tikras smegenų sritis arba atlikus
reikiamų cheminių elementų injekciją...

Tik nedaugelis laikosi nuostatos, kad meilė yra objektyvus mus
supančios tikrovės dėsnis, nors apie tai kalbėjo ir kalba didieji
žmonijos mąstytojai.

Apskritai kone visi žmonės sutinka, kad pasaulis sukasi aplink meilės
ašį. Tačiau ilgainiui, patyrę daugybę signalų, prieštaraujančių tokiai
sampratai, prieina prie išvados, kad iš tikro pasaulis paklūsta
kitokiems įstatymams, o vaikiški vaizdiniai apie harmoniją, taiką ir
laimę - tik viltys ir idealai.

Įstatymai yra įstatymai, ir jų nepaisymas pasmerkia žmogų vis
skaudesniems likimo smūgiams bei vis labiau nutolina nuo šildančio,
raminančio ir kuriančio meilės jausmo.

Tokia jau žmogaus prigimtis: nuo pat atėjimo į pasaulį, jam reikia
aplinkinių globos. Gamta pasirūpino, kad gimdytojas jaustų meilę savo
vaikui, nes tik šio fakto dėka jis gali išlikti.

Tačiau laikui bėgant toks santykių modelis griūna, mat ima veikti
sąmoningumo elementas. (Kitaip nei gyvūnų pasaulyje, kur gamta įdiegė
tik vieną programą, nepriekaištingai veikiančią nuo gimimo iki mirties.)
Tėvų meilė, kurios prioritetas - nauda vaikui, ima reikštis priešingai -
susilaikymu nuo savo siekio „duoti“, nes brandaus amžiaus žmogaus
gyvybingumą lemia savarankiškumas.



Ne dėl savęs

Gamtoje veikia saugos mechanizmas tam atvejui, kai vaiko poreikiai
hiperbolizuojasi, o pretenzijos ir reikalavimai tampa perdėti. (Mes
dažnai matome tokius atvejus - kai vaikai demonstruoja nesibaigiančius
kaprizus, o tėvai juos tenkina neatsižvelgdami į jų nepagrįstumą).
Rezultatas tokiais atvejais - dėsninga reakcija: neapykanta.

Kaip išlaikyti protingą balansą tarp dviejų kraštutinumų: perdėto
asketizmo ir per didelių auklėtojų reikalavimų - ir resursų augti
perdozavimo?

Tai padaryti padeda meilės dėsnio, kuris yra žmonių tarpusavio
sąveikos pagrindas, supratimas: mes gyvename ne dėl pačių savęs.

Meilė - atsidavimo rezultatas

Žmogaus potraukis, domėjimasis kuriuo nors objektu kyla iš to, kad tas
objektas jam suteikia malonumo. Tai gali būti priešinga lytis, vaikai
ar skanus maistas, - kiekvienu atveju tai subjektyvu, sąlygiška ir
priklauso nuo individo savybių.

Įgaudamas vis daugiau patirties, žmogus vis aiškiau supranta, kad šis
jausmas - meilė - yra abstraktus, kad ji egzistuoja kaip atskirybė,
atskirai nuo apvalkalų , įpakavimo ir tų objektų, per kuriuos mes galime
patirti malonumą. Tik tuomet atsiranda mūsų santykis ne su „įpakavimu“,
bet su faktoriumi - priežastimi, dėl kurios mumyse ir gimė meilės
jausmas.

Toks santykis „iš nuotolio“, atsitraukus, leidžia meilės jausmą
asocijuoti ne tiek su konkrečiu objektu, kiek su tarpusavio sąveikos
sistema. Būtent šioje sistemoje galima aptikti, kad meilės esmė yra ne
noras gauti malonumo, o noras duoti. Tai panašu į tėvų ir vaiko sąveikos
modelį.

Stebėdami jį, mes taip pat galime aptikti, kad perdėtas ir nevaldomas
noras „duoti“ atveda prie priešingo jausmo - neapykantos.

Kitaip tariant, savo santykio reguliavimas, prioritetu laikant naudą
partneriui, ir yra meilė. Tai iš esmės skiriasi nuo mums įprastos
„meilės“ sampratos. Tai visiškai kas kita: meilės jausmas netapatinamas
su savo pačių pastangomis tapti jos objektu.

Atkaklus meilės esmės ieškojimas, ieškojimas būdų, kaip atgaivinti šį
nuostabų jausmą kiekvienam iš mūsų prieinamoje sistemoje (tėvai -
vaikai, vyras - žmona, individas - visuomenė ir pan.) atveda mus prie
šio paprasto atradimo, galinčio nesibaigiančias kančias paversti
palaima.

Parengė Vilma Skiotienė

Vakarų Ekspresas www.ve.lt