Draugystė tai žvaigždė, o meilė.. Meilė - tai žvakė.
Žvaigždė nenustoja žibėt net ir tada kai žvakė sudega..

Geležis rudyja, marmuras dužta,
Tik tikra meilė niekad nežūsta.

Mintys nuneša mane į geismų ir skausmo pili pasijuntu kaip sapne kai jausmai užvaldo širdį.

Jei tu gyvensi šimta metu, aš norėčiau šimta metu be vienos dienos, tada man netektu gyvent be tavęs nei dienos.

Tarp žiaurių gyvenimo verpetu,klajodama aš tave sutikau,ir sužavėta Tavo žodžio,karstai tave pamilau!!

Norėčiau.. justi tavo kvapą, norėčiau.. aš kas ryt pabust šalia tavęs, norėčiau.. saulę tau nuskinti, norėčiau.. kad norėtum tik manęs..

Šešėliu karalystėj mes žaidžiam slėpynes, aistra, švelnumas, meile paslėpti po bejausmėm kaukėm... ir ašara nurieda, tik ašarų čia nieks nemato...

Aš myliu tave nuo žemės iki mėnulio...

Drugeliui reikalingi sparnai, ledkalniui - saltas vanduo, man - tu.

Meilė lyg karas - lengva pradėti, sunku baigti, neįmanoma pamiršti..

Kas yra gėlė be saules, kas yra žemė be be dangaus? Kas esu aš be tavęs, štai kodėl tau sakau kad myliu tave.

Jei tu gyvensi šimta metu, aš norėčiau šimta metu be vienos dienos, tada man netektu gyvent be tavęs nei dienos.

Kai suvilios tave vaikino akys, o sieloj bus taip gera ir ramu, atmink, kažkas yra pasakęs - pamilti lengva, o mylėt sunku..

Atšalo ant stalo kava, užmigo man meilė visa, Mano širdis džiaugsis ir dainuos, bet niekas to nesužinos...

Jei pažvelgsiu aš aukštyn į tavo dangų, jei šilta žvaigždė nukris ant mano ranku, jos keista viltis pateiks man vilti, jog turiu surasti kelia į tavo širdį.

Atėjus rudeniui šaltam, sustingo laikas trumpam, upės teka vis ramesnės, širdys tampa vis šiltesnės...

Vakaras - tai metas, kada viskas nurimsta ir apsigobia meilės skraiste, tada įsimylėjusios sielos skuba viena pas kitą, kad galėtų džiaugtis begaline meile..

Prieblanda, aplink tyla... tavo lupos, jos jau čia... prisiglaudžia, nuramina, vel užkaitina, vėsina... tam nėra jokiu ribu - tai lyg jūra be krantų..

T – aš raidę parašysiu. A – pridėti dar galiu. V – iš meilės parašysiu. E – atspėk ką aš myliu?

Tarp žiaurių gyvenimo verpetų, klajodamas aš tave sutikau ir sužavėta tavo žodžio, karstai pamilau!!!

Gražu kai žiemą pūga siaučia, kai vėjas neša snieguoles, tuomet svajoju aš prie lango, gal ir tave atneš…

Mirkt akytę, duokš rankytę – pabučiuoti noriu ją! Noriu švelniai apkabinti ir pabust visai šalia.. Taip arti, jog tu pajustum mano širdį plakant tau.. Tau vienai…

Jei baltos snaigės kris ant tavo veido, šviesus mėnulis tau bučiuos akis, prisimink, kad kažkur pasauly yra dėl tavęs plakanti širdis!!!

Žinok, kad meilė aukso perlas, žinok, kad meilė – paslaptis, žmogus be meilės aklas vergas, o ir gyvenimas tartum naktis…

Tos ilgos naktys be mėnulio, padangėj pilna debesų, bet niekada aš netikėjau, kad be tavęs bus taip sunku!!!

Aš nežinau, ko liūdi mano siela, aš nežinau kas pavergė mane, man be tavęs gyventi nebemiela, man be tavęs pasaulio nebėra…

Snaigės plevena vėjyje, stingsta nuo šalčio širdis, kas atgaivins ir sušildys, tam ledo gėlės pražys.

Dabar atsisėsk… Atsipalaiduok… Nieko nieko negalvok… Jauti? Kažkas švelniai paliečia tavo lūpas… Nebijok, tai aš tave bučiuoju prieš miegą…

Ir drasko jaunąją krūtinę man toji nežinia tamsi. Ir viltį varo lauk auksinę, ir sako: – laimės nerasi!…

Ir kol nepradės raudonuoti dangus, jai pinsiu iš meilės žiedų vainikus.

Pamilau mergelę jauną, dar skaistesnę ir už saulę, dar lieknesnę už žolyną ir blaivesnę už rasą rytmetinę.